Miškai

BIRŽŲ GIRIA – ŽALIASIS ŠIAURĖS LIETUVOS IR BIRŽŲ KRAŠTO SIMBOLIS

Ši giria taip vadinama neatsitiktinai. Atrodo, kad be jos Biržų kraštas būtų tik didelis, platus ir tuščias laukas. Nusidriekusi 17 tūkst. ha plote, giria – tikrasis gyvasties prieglobstis. Čia glūdi didelė dalis krašto istorijos, girios tankmės buvo tapusios priedanga 1831 ir 1863m. sukilėliams, 1944-1958m. telkėsi kovotojai už Lietuvos laisvę. Iš visų tų neramių istorinių laikų Biržų giria priglaudė daug ir nespėtų paženklinti kapaviečių.

Biržų krašto žmonių papročių, kultūrinio gyvenimo detalių taip pat rasime girioje bei jos apylinkėse: netoli petrytinio Nemunėlio-Apaščios geologinio draustinio galo, Nemunėlio pakrantės pievose glaudžiasi mūsų garsaus dramaturgo, aktoriaus Boriso Dauguviečio gimtinė. Šios asmenybės kūrybinė veikla glaudžiai susijusi su giria (B.Dauguvietis dirbo girininku), galima teigti, kad ir garsiosios ,,Žaldokynės” ištakos - girioje bei girininkijoje. Apie nuo amžių nedalomą gamtos ir žmogaus pasaulį, kadaise ,,virusį” aktyvų gyvenimą liudija dar gyvenamos sodybėlės, kaimų, kultūros namų, dvarų (Skrėbiškio, Kraštų) pastatų liekanos girioje ar šalia jos. Tokį charakteringą vaizdą galima stebėti keliaujant palei Nemunėlį, tai priartėjant, tai vėl nutolstant nuo girios pakraščio. Girioje prasideda arba per ją teka Nemunėlio kairieji intakai Gaigalas, Benupė ir 10 Apaščios intakų. Visa giria nusausinta, tačiau gamtinės jos vertybės išliko. Tai mažai žmogaus paliesti brandaus miško plotai, kuriuose aptikti reti augalai, paukščiai, gyvūnai. Aptikta girioje žvirblinių ir uralinių pelėdų, jerubių, pilkųjų meletų, gervių, tripirščių genių, tetervinų, griežlių, mažųjų erelių rėksnių, juodųjų gandrų. Tai taip pat viena iš nedaugelio Lietuvos vietų, kur dar gyvena lūšys. Nors gūdi ir šlapia, giria visada pasitinka svetingai: uogomis, grybais kvepiančiais samanų patalais, jaukiais poilsio kampeliais. Čia norisi tiesiog būti...

Foto iš Biržų miškų urėdijos fotoarchyvo