Gamta

Biržai – lygumų, ežerų ir upių kraštas. Paslaptingos Biržų krašto žemės gelmės. Nuo seniausių laikų gamta čia krečia pokštus – tai vienoje, tai kitoje vietoje, kur slūgso dolomitas, gipsas, vyksta karto procesai, įgriūvą žemė, atsiranda smegduobės.

Biržai garsėja karstinės kilmės ežerėliais, nes kitose Lietuvos vietose tokių ežerų nėra. Jie atsiranda ištirpus negiliai esantiems gipso ar dolomito klodams ir įgriuvus paviršiniams sluoksniams. Atsiradusios smegduobės kartais prisipildo vandens, susidaro karstiniai ežerėliai. Dažniausiai jie nedideli, apvalios formos, stačiais šlaitais, negilūs.
Priskaičiuojama apie 300 nedidelių karstinės kilmės ežerėlių, tačiau bendras jų plotas sudaro tik apie 10 ha. Didžiausias jų - Kirkilų ežeras, esantis apie 8 km į šiaurės vakarus nuo Biržų. Ežero plotas apie 6 ha, krantinės ilgis – 3,7 km. Ežeras sudėtingos formos, susidaręs iš keleto susijungusių smegduobių.

Žinomiausias ir geriausiai ištirtas respublikinės reikšmės geologinis paminklas Šiaurės Lietuvoje yra Karvės Ola - beveik apskrita, piltuviška karstinė smegduobė.
Speleologai mano, kad jai - apie 200 metų. Jos skersmuo 10-12 metrų, gylis - apie 12,6 m. Duobės dugne yra atvira kiaurymė. Olos sienose matosi viršutinio devono sistemos uolienos – dolomitas, gipsas, mergelis. 9 m gylio karstinės įgriuvos dugne yra 5 atšakos (Šlapioji ola, Siauroji landa, Šikšnosparnių landa, Rupūžės ola) ir 1,5 m gylio požeminis ežeriukas. Viena ertmės eina į šiaurės rytus, dvi į pietryčius. Bendras urvo ilgis 46 m, aslos plotas 42 m², tūris 28 m³. Požeminio ežero vandens temperatūra 4,5 °C. Ežere rasta devynspyglių ir trispyglių dyglių ir moliuskų, vienoje landoje rasta šikšnosparnių (ūsuotasis pelėausis, šiaurinis šikšnys ir rudasis ausylis) griaučių. 1973–1978 m. olą tyrė Kauno speleologai. 1978 m. akvalangininkai ištyrė povandeninę požeminio ežero dalį.[1] Karvės ola dar aktyviai vystosi. Jos parametrai, urvų ilgis, smegduobės forma, kitos tuštumos keičiasi.